Kaip mane surado pasiuntinys iš Sirijaus

doxa Šiandien startavo naujas tinklalapis doxa.lt, kuriame daug visko įdomaus!  Jame yra ir mano straipsnis apie tai, kaip susidomėjau šiuolaikine muzika:

Dabar girgždesiai, krebždesiai ir šlamesiai man tapo muzika. Daiktai turėjo ne tik spalvą ir formą – jie tiksėjo ir švelniai burzgė, jiems susilietus pasigirsdavo trijų sekundžių etiudai. Šis naujai išgirstas, ryškus pasaulis mane įtraukė ir nebepaleido.

http://doxa.lt/paskeviciute-kaip-mane-surado-pasiuntinys-is-sirijaus/

M.

Mano 2014 metų elektronikos albumų topas

(Tvarka atsitiktinė, išskyrus Aphex Twin.)

1. Aphex Twin, Syro

Aphex_twin_syro

Aphex Twin – minipops 67 [120.2]

Aphex Twin – Aisatsana

2. Plaid, Reachy Prints

Reachy_Prints_cover

Plaid – Hawkmoth

Plaid – Tether

3. Objekt, Flatland

flatlandObjekt – One Fell Swoop

Objekt – Dogma

4. Ben Frost, A U R O R A

aurora

Ben Frost – Venter

Ben Frost – Nolan

5. Fennesz, Bécs

becs

Fennesz – Static Kings

Fennesz – Paroles

6. Hauschka, Abandoned City

abandoned city

Hauschka – Elizabeth Bay

Hauschka – Agdam

7. Andy Stott, Faith In Strangers

andy stott

Andy Stott – Violence

Andy Stott – Faith In Strangers

M.

Visai nebaisus Ben Frost monstras

Baigęs dirbti prie albumo “AURORA” Ben Frost jautėsi lyg sukūręs monstrą. Jį patį nustebino muzikos agresyvumas, jos jėga. Nutarė nieko nekeisti, nors “AURORA” ir labai skiriasi nuo ankstesnių Ben Frost darbų. Kūrė visiškai vienas, turėdamas tik kompiuterį, kurio baterija dažnai būdavo beišsikraunanti, nes didžioji šio albumo muzikos dalis atsirado kelionėse, oro uostuose, laukiant lėktuvo ir ieškant elektros lizdo. Ben Frost tokį kūrybos procesą apibūdina kaip kūrimą nukirstomis rankomis. Mat ankstesnius albumus jis įrašinėdavo studijoje, dažnai bendradarbiaudavo su kitais muzikantais. Taip pat juose girdime daugiau instrumentų, kurie pačiam kompozitoriui daug artimesni, nei elektronika – jis užaugo klausydamasis Nirvanos, o ne eidamas į rave vakarėlius. “AURORA” atsirado skaitmeninėje erdvėje. Kurta nepatogiai, visiškoje vienatvėje. Ryški, įsimintina.

Ben Frost gyvena Islandijoje, nors gimė Australijoje. Išsikraustė ne dėl praktinių sumetimų, Islandija jam paprasčiausiai artimesnė. Rašo muziką filmams, prodiusuoja. Dirbo su Tim Hecker – jų muzika man visada atrodė panaši, taip pat ir kokybe, tik šiemet Ben Frost kūrybiškumo atžvilgiu šoktelėjo aukštyn. Jis taip pat bendradarbiauja su Brian Eno. Teigia, kad kompozitoriaus įtaka jo muzikoje juntama labai subtiliai, todėl būtų sunku ją konkrečiai įvardinti. Prieš “AURORA” išleido keturis albumus: Theory of Machines (2007), Steel Wound (2007), By The Throat (2009) ir Sólaris (2011) drauge su Daníel Bjarnason. Beje, jo kūrinių pavadinimai labai kūrybiški – Leo Needs a New Pair of Shoes (Twin Peaks!); Forgetting You is Like Breathing Water ; We Don’t Need Other Worlds, We Need Mirrors; You Mean More to Me Than Any Scientific Truth

Taigi, kuo “AURORA” taip skiriasi nuo ankstesnių albumų? Dauguma kritikų (taip pat ir pats Ben Frost) pabrėžia muzikos agresiją, šiurkštumą, tamsą. Rašo, jog ji bauginanti, netgi žiauri. Aš to negirdėjau, nors prieš skaitydama interviu bei straipsnius albumą buvau perklausiusi kokius tris kartus (jo trukmė tik 40 minučių). Ir dabar negirdžiu. Tai, kas apibūdinama kaip agresija, man yra jėga, dinamika. Tamsa? Esu nepatikima vertintoja, nes tamsa mane baugina retai – kad ją pajausčiau, turi būti išties labai tamsu. Užsigrūdinau, anksti pamėgusi avangardą. Albumą apibūdinčiau kaip niūrų, kiek nejaukų, tačiau melodingą ir kupiną judėjimo, kurio man trūko ankstesniuose Ben Frost darbuose. Paprastai pasakius, veža.

Ben Frost apie garsus kalba kaip apie “objektus, kurie turi tekstūrą ir formą” – vadinasi, juos galima pajausti. Manau, šį tikslą jis pasiekė. Šią savaitę buvau jo koncerte Italijoje, Bolonijoje, kur šiuo metu gyvenu. Koncerto metu daug galvojau apie muzikos pajautimą kūnu, nors tada nežinojau, kad Ben Frost apie tai mąstė įrašinėdamas šį albumą. Stebėjau žmones, kurie kabinosi už kiekvieno ritmo (tiesa, tokių buvo nedaug). Labai krito į akis tie, kurių muzikos skonis susiformavo kitokioje erdvėje, greičiausiai klausantis EDM ir šokant klubuose. Ben Frost muzikoje jie ieškojo vietos savo judesiams, bet taip ir nerado. Juos stebėdama pagalvojau, kad kūnu muzikos nejaučiu, tik mintimis. Kai muzika man patinka, aš sustoju ir klausausi. Ir išsyk supratau, jog tai netiesa – muziką kūnu jaučiu, tik taip, kad nesinori judėti. Ji nuteka stuburu, pulsuoja duobutėje tarp raktikaulių, kartais netgi suplaka krūtinėj. Tai visai kitokia patirtis, nei šokis. Neišreikšti, niekam nematomi pojūčiai.

Taip pat mąsčiau apie ribas tarp gyvo – “tikro” ir elektroninio garso. Vienu metu Ben Frost grojo kažką panašaus į šuns urzgimą, šnopavimą, kuriame palengva atsirado ritmas, pulsacija. Elektroninėje muzikoje šios ribos dažnai būna labai subtilios, pokyčiai vyksta palengva. Kada šuns urzgimas tampa muzika? Prisiminiau ir Stockhauseną, ir musique concrète – be tų žmonių, kurie keitė muzikos sampratą, įrašinėjo kasdienius triukšmus ir girdėjo juose muziką, neturėtume noise muzikos, neturėtume Ben Frost. Kiek daug taip vadinamosios akademinės muzikos yra neakademinėje ir atvirkščiai. Kaip viskas susiję.

Frost1

Peržiūrėjusi koncerto metu padarytas nuotraukas išsirinkau šią kaip mėgstamiausią. Ji labai gerai atspindi kūrėjo ir klausytojo santykį elektroninėje muzikoje. Tam tikra prasme tai yra grįžimas į praeitį, į tuos laikus, kai kompozitorius būdavo ir atlikėjas, kai Bachas grojo Bachą, tik, žinoma, visai kitokioje aplinkoje. Klausytis elektronikos nėra tas pats, kas klausytis pianisto, smuikininko ar rokerio. Pianistas groja publikai, tai visą laiką jaučiasi. Rokerio asmenybė ryški, neatsiejama nuo muzikos. O elektronikos kompozitorius lieka su savo kūriniu, kompiuteriu ir laidais, nors stovi prieš klausytojus. Ir nugarą atsuka, jeigu taip patogiau. Kartais lieka tik jo siluetas. Ir, svarbiausia – muzika.

 

M.

Bernhard, Horowitz

T.Bernhardo “Der Untergeher” (1983) (liet. “Grimzdėjas”) skaityti nelengva, nors puslapių visai nedaug, o žodynas pakankamai nesudėtingas. Skaitydama, pavyzdžiui, Kafką nuolatos šalia turiu žodyną ir dažnai juo naudojuosi, tačiau skaityti “Procesą” originalo kalba buvo paprasčiau, nei “Grimzdėją”. Čia nėra pastraipų, nėra dialogų. Pasakotojas kalba apie praeitį, dažną sakinį užbaigdamas sagte er, dachte ich (“jis sakė, pagalvojau”). Įvykiai atkuriami pasakotojo mintyse, o mintys retai būna skaidrios, nuoseklios ir logiškos. Kartais po truputį besikeisdamos jos kartojasi tik tam, kad būtų sugrįžta į pradinį tašką. Tai mintys žmogaus, kuris bando suprasti, kas nutiko, kurio prisiminimai kinta drauge su besikeičiančiu požiūriu į praeitį ir atvirkščiai.

untergeher

Trys pagrindiniai veikėjai yra pianistai – pasakotojas, genijus virtuozas Glenn Gould ir Wertheimer. Jie susipažįsta Austrijoje mokydamiesi pas Horowitzą, kur Glenn Gould netrukus pranoksta patį dėstytoją, o pasakotojas bei Wertheimer supranta, kad genijaus akivaizdoje toliau groti ir būti tik vieniems geriausių pianistų pasaulyje yra bergždžia. Pasakotojas atiduoda savo Steinway fortepijoną negabiam provincijos mokytojo vaikui ir pradeda gilintis į filosofiją. Wertheimer po Glenn Gould mirties nusižudo. Ir ne bet kaip – prie pat savo sesers namų. Tai papasakojusi ir išdavusi negausius siužeto vingius skaitymo malonumo tikrai nesugadinsiu, nes skaitytojas tai sužino perskaitęs kelis pirmus puslapius. Visa kita yra samprotavimai apie santykius tarp šių trijų veikėjų, apie Glenn Gould genialumą, apie pasakotojo mėginimą parašyti apie jį knygą… daug ten visko yra. Ir, žinoma, apie savižudybę, savižudybę, savižudybę.

Svarbu paminėti tai, kad Glenn Gould realybėje pas Horowitzą nesimokė (Horowitzas apskritai dėstė labai mažai ir, panašu, savo malonumui). Glenn Gould pranašumas prieš Horowitzą taip pat abejotinas, nors čia, aišku, būtų galima ginčytis ir galiausiai nieko neįrodyti. Bernhardo pianistas ir realusis Glenn Gould yra skirtingi asmenys, nors abu Goldbergo variacijas groja iš tikrųjų genialiai. Na, o jokio Wertheimerio apskritai nebuvo.

Der Untergeher yra Wertheimer, taip jį pavadino pats Glenn Gould. Tarp kitko, lietuviškas vertimas Grimzdėjas čia labai tinka, tuo tarpu angliškas The Loser – itin nevykęs, nors į anglų kalbą kitaip nelabai ir išversi. Pamačius tokį pavadinimą pirmiausia kyla mintis, kad Wertheimer yra paprasčiausias feileris, nors palengva grimzti yra ne tas pats, kas susimauti. Wertheimeris niekur nesusimauna. Susitikimas su genijumi paneigia jo būtį.

Bernhardas Austrijoje nemėgstamas. Tai nei kiek nestebina. Šioje knygoje Austrija – šlykščiausia vieta pasaulyje. Oras toks bjaurus, kad čia gyvendamas tiesiog negali nenusižudyti. Salzburgas yra miestas, kuriame pagyvenęs savaitę netenki kūrybiškumo ir gyvybinių jėgų. Netgi viešbučiai Austrijoje drėgni, nevėdinami ir purvini. Nors, manyčiau, Austrijos aprašymai daugiau pasako apie pasakotojo vidų nei apie šalį.

Tai nėra knyga, kurią perskaitysite greitai. Taip pat ir ne ta, kurią būtų lengva užmiršti. Pasakotojo mintys taip ir lieka susivijusios, įvykiai taip ir nenuskaidrėja, schrieb sie, dachte ich.

atsisiųsti

D. Dubal “Evenings With Horowitz” (1994) (“Vakarai su Horowitzu”) – visai kitokio pobūdžio knyga. Čia genijus irgi prisimenamas, tačiau prisiminimai yra tikslūs, aiškūs – kiek jie apskritai gali tokie būti.

D. Dubal yra amerikietis pianistas, išleidęs nemažai knygų. Jis dėsto garsiojoje The Juilliard School New York’e. “Evenings With Horowitz” nėra interviu knyga. D. Dubal tapo Horowitzo draugu, dažnai lankydavosi jo namuose, kartu eidavo pietauti ir t.t. ir apie tai papasakojo. Horowitzas į savo gyvenimą įsileisdavo nedaug žmonių, tad D.Dubal labai pasisekė.

Vienas didžiausių šios knygos privalumų yra tas, kad D.Dubal Horowitzo neidealizuoja (vėlgi – kiek tai įmanoma), nevengia kalbėti ir apie pianisto silpnybes, išsišokimus, baimes, abejones. Tai knyga apie žmogų, o ne Kunstmaschine. Horowitzo biografijai skiriama nedaug puslapių, stilius glaustas, nors pakankamai vaizdingas. Čia nebus jokių beržų, nostalgiškai mojuojančių iš Rusijos išvykstančiam Horowitzui (kažkokio ruso parašytoje Čaikovskio biografijoje, pamenu, mojavo). Pianistai kalbasi apie Horowitzo pomėgį improvizuoti (anot liudininkų, čia iki genijaus jam buvo labai toli), apie roko muziką (kurią – lengva numatyti – Horowitzas niekino), netgi apie antidepresantus, kuriuos gerdamas jis ėmė groti daug prasčiau, apie senatvę, baimes, daug baimių. Pašnekesiai apie muziką yra gyvi, suprantami ir nedaug žinių turinčiam žmogui. Apskritai muzikos čia galėtų būti daugiau – man įdomiausi buvo skaityti Horowitzo nuomonę apie kompozitorius, kūrinių atlikimą ir pan. Pavyzdžiui:

The artist must be convinced that his choices are the best, the only way. But down deep, he must also be aware that interpretation is a matter of choice that sacrifices other ways.

Arba:

I tell them that Chopin must not be played like a weakling. He may have been ninety pounds because of the TB, but in the music, he could be a lion. Chopin’s music is virile, not sweet and sickly. He was not a sissy.

Antra vertus, Horowitzo įrašai apie tai pasako daug daugiau, nei jis pats galėtų išreikšti žodžiais.

Pasakojama ir apie juokingus nutikimus. Pavyzdžiui, koncertuodamas provincijoje Horowitzas nutarė pakeisti programą – vietoj Prokofjevo sonatos pagroti Bethoveno Waldstein sonatą. Liepė vadybininkui tai pranešti. O vadybininkas ir sako: šįvakar skambės Sonata in Waltz Time.

Horowitzas buvo the last romantic ne tik kaip atlikėjas, bet ir kaip asmenybė. Norėdavo, kad jo svečiai visuomet ryšėtų kaklaraiščius (Dubal, negalintis pakęsti kaklaraiščių, surizikavo). Pietų metu skambindavo tarnaitei sidabriniu varpeliu. Jam nepatikdavo žmonės, kurie neatrodydavo normalūs – kad ir ką tai reikštų. Buvo neįtikėtinai jautrus, labai jaudindavosi prieš išeidamas į sceną, ilgai svarstydavo, ar apskritai verta koncertuoti. Dvejodavo, ar vis dar yra geras pianistas, ar jauni pianistai jį tebevertina.

Genialių žmonių dvejonės ramina. Gal ir aš, savimi nepasitikintis, turiu gebėjimų, galvoji. Deja, tai, kad genijus kartais savimi abejodavo, nereiškia, jog kiekvienas savimi abejojantis turi talentą.

M.