Bernhard, Horowitz

T.Bernhardo “Der Untergeher” (1983) (liet. “Grimzdėjas”) skaityti nelengva, nors puslapių visai nedaug, o žodynas pakankamai nesudėtingas. Skaitydama, pavyzdžiui, Kafką nuolatos šalia turiu žodyną ir dažnai juo naudojuosi, tačiau skaityti “Procesą” originalo kalba buvo paprasčiau, nei “Grimzdėją”. Čia nėra pastraipų, nėra dialogų. Pasakotojas kalba apie praeitį, dažną sakinį užbaigdamas sagte er, dachte ich (“jis sakė, pagalvojau”). Įvykiai atkuriami pasakotojo mintyse, o mintys retai būna skaidrios, nuoseklios ir logiškos. Kartais po truputį besikeisdamos jos kartojasi tik tam, kad būtų sugrįžta į pradinį tašką. Tai mintys žmogaus, kuris bando suprasti, kas nutiko, kurio prisiminimai kinta drauge su besikeičiančiu požiūriu į praeitį ir atvirkščiai.

untergeher

Trys pagrindiniai veikėjai yra pianistai – pasakotojas, genijus virtuozas Glenn Gould ir Wertheimer. Jie susipažįsta Austrijoje mokydamiesi pas Horowitzą, kur Glenn Gould netrukus pranoksta patį dėstytoją, o pasakotojas bei Wertheimer supranta, kad genijaus akivaizdoje toliau groti ir būti tik vieniems geriausių pianistų pasaulyje yra bergždžia. Pasakotojas atiduoda savo Steinway fortepijoną negabiam provincijos mokytojo vaikui ir pradeda gilintis į filosofiją. Wertheimer po Glenn Gould mirties nusižudo. Ir ne bet kaip – prie pat savo sesers namų. Tai papasakojusi ir išdavusi negausius siužeto vingius skaitymo malonumo tikrai nesugadinsiu, nes skaitytojas tai sužino perskaitęs kelis pirmus puslapius. Visa kita yra samprotavimai apie santykius tarp šių trijų veikėjų, apie Glenn Gould genialumą, apie pasakotojo mėginimą parašyti apie jį knygą… daug ten visko yra. Ir, žinoma, apie savižudybę, savižudybę, savižudybę.

Svarbu paminėti tai, kad Glenn Gould realybėje pas Horowitzą nesimokė (Horowitzas apskritai dėstė labai mažai ir, panašu, savo malonumui). Glenn Gould pranašumas prieš Horowitzą taip pat abejotinas, nors čia, aišku, būtų galima ginčytis ir galiausiai nieko neįrodyti. Bernhardo pianistas ir realusis Glenn Gould yra skirtingi asmenys, nors abu Goldbergo variacijas groja iš tikrųjų genialiai. Na, o jokio Wertheimerio apskritai nebuvo.

Der Untergeher yra Wertheimer, taip jį pavadino pats Glenn Gould. Tarp kitko, lietuviškas vertimas Grimzdėjas čia labai tinka, tuo tarpu angliškas The Loser – itin nevykęs, nors į anglų kalbą kitaip nelabai ir išversi. Pamačius tokį pavadinimą pirmiausia kyla mintis, kad Wertheimer yra paprasčiausias feileris, nors palengva grimzti yra ne tas pats, kas susimauti. Wertheimeris niekur nesusimauna. Susitikimas su genijumi paneigia jo būtį.

Bernhardas Austrijoje nemėgstamas. Tai nei kiek nestebina. Šioje knygoje Austrija – šlykščiausia vieta pasaulyje. Oras toks bjaurus, kad čia gyvendamas tiesiog negali nenusižudyti. Salzburgas yra miestas, kuriame pagyvenęs savaitę netenki kūrybiškumo ir gyvybinių jėgų. Netgi viešbučiai Austrijoje drėgni, nevėdinami ir purvini. Nors, manyčiau, Austrijos aprašymai daugiau pasako apie pasakotojo vidų nei apie šalį.

Tai nėra knyga, kurią perskaitysite greitai. Taip pat ir ne ta, kurią būtų lengva užmiršti. Pasakotojo mintys taip ir lieka susivijusios, įvykiai taip ir nenuskaidrėja, schrieb sie, dachte ich.

atsisiųsti

D. Dubal “Evenings With Horowitz” (1994) (“Vakarai su Horowitzu”) – visai kitokio pobūdžio knyga. Čia genijus irgi prisimenamas, tačiau prisiminimai yra tikslūs, aiškūs – kiek jie apskritai gali tokie būti.

D. Dubal yra amerikietis pianistas, išleidęs nemažai knygų. Jis dėsto garsiojoje The Juilliard School New York’e. “Evenings With Horowitz” nėra interviu knyga. D. Dubal tapo Horowitzo draugu, dažnai lankydavosi jo namuose, kartu eidavo pietauti ir t.t. ir apie tai papasakojo. Horowitzas į savo gyvenimą įsileisdavo nedaug žmonių, tad D.Dubal labai pasisekė.

Vienas didžiausių šios knygos privalumų yra tas, kad D.Dubal Horowitzo neidealizuoja (vėlgi – kiek tai įmanoma), nevengia kalbėti ir apie pianisto silpnybes, išsišokimus, baimes, abejones. Tai knyga apie žmogų, o ne Kunstmaschine. Horowitzo biografijai skiriama nedaug puslapių, stilius glaustas, nors pakankamai vaizdingas. Čia nebus jokių beržų, nostalgiškai mojuojančių iš Rusijos išvykstančiam Horowitzui (kažkokio ruso parašytoje Čaikovskio biografijoje, pamenu, mojavo). Pianistai kalbasi apie Horowitzo pomėgį improvizuoti (anot liudininkų, čia iki genijaus jam buvo labai toli), apie roko muziką (kurią – lengva numatyti – Horowitzas niekino), netgi apie antidepresantus, kuriuos gerdamas jis ėmė groti daug prasčiau, apie senatvę, baimes, daug baimių. Pašnekesiai apie muziką yra gyvi, suprantami ir nedaug žinių turinčiam žmogui. Apskritai muzikos čia galėtų būti daugiau – man įdomiausi buvo skaityti Horowitzo nuomonę apie kompozitorius, kūrinių atlikimą ir pan. Pavyzdžiui:

The artist must be convinced that his choices are the best, the only way. But down deep, he must also be aware that interpretation is a matter of choice that sacrifices other ways.

Arba:

I tell them that Chopin must not be played like a weakling. He may have been ninety pounds because of the TB, but in the music, he could be a lion. Chopin’s music is virile, not sweet and sickly. He was not a sissy.

Antra vertus, Horowitzo įrašai apie tai pasako daug daugiau, nei jis pats galėtų išreikšti žodžiais.

Pasakojama ir apie juokingus nutikimus. Pavyzdžiui, koncertuodamas provincijoje Horowitzas nutarė pakeisti programą – vietoj Prokofjevo sonatos pagroti Bethoveno Waldstein sonatą. Liepė vadybininkui tai pranešti. O vadybininkas ir sako: šįvakar skambės Sonata in Waltz Time.

Horowitzas buvo the last romantic ne tik kaip atlikėjas, bet ir kaip asmenybė. Norėdavo, kad jo svečiai visuomet ryšėtų kaklaraiščius (Dubal, negalintis pakęsti kaklaraiščių, surizikavo). Pietų metu skambindavo tarnaitei sidabriniu varpeliu. Jam nepatikdavo žmonės, kurie neatrodydavo normalūs – kad ir ką tai reikštų. Buvo neįtikėtinai jautrus, labai jaudindavosi prieš išeidamas į sceną, ilgai svarstydavo, ar apskritai verta koncertuoti. Dvejodavo, ar vis dar yra geras pianistas, ar jauni pianistai jį tebevertina.

Genialių žmonių dvejonės ramina. Gal ir aš, savimi nepasitikintis, turiu gebėjimų, galvoji. Deja, tai, kad genijus kartais savimi abejodavo, nereiškia, jog kiekvienas savimi abejojantis turi talentą.

M.

Advertisements