Mano 2014 metų elektronikos albumų topas

(Tvarka atsitiktinė, išskyrus Aphex Twin.)

1. Aphex Twin, Syro

Aphex_twin_syro

Aphex Twin – minipops 67 [120.2]

Aphex Twin – Aisatsana

2. Plaid, Reachy Prints

Reachy_Prints_cover

Plaid – Hawkmoth

Plaid – Tether

3. Objekt, Flatland

flatlandObjekt – One Fell Swoop

Objekt – Dogma

4. Ben Frost, A U R O R A

aurora

Ben Frost – Venter

Ben Frost – Nolan

5. Fennesz, Bécs

becs

Fennesz – Static Kings

Fennesz – Paroles

6. Hauschka, Abandoned City

abandoned city

Hauschka – Elizabeth Bay

Hauschka – Agdam

7. Andy Stott, Faith In Strangers

andy stott

Andy Stott – Violence

Andy Stott – Faith In Strangers

M.

Bolonijos avangardas

Čia juk Bolonija – žodžiai, kuriais šiame mieste paaiškinami netikėčiausi dalykai. Paskaitos metu universiteto kieme kažkas rūko žolę – čia juk Bolonija. Prieš paskaitą prie dėstytojo mikrofono atsistojęs studentas ragina ateiti į streiką, kažkas su juo susiginčija ir užverda diskusija, profesoriui abejingai sklaidant užrašus – čia juk Bolonija. O kartais paskaitų apskritai nebūna, nes maištautojai nutaria nieko neįleisti į universitetą. Šitaip miesto vardas tampa keistenybių sinonimu.

cappuccino

Čia Bolonija.

Tą vakarą, kai atskridau į Italiją, vyko elektroninės muzikos festivalis roBOt. Apie tai sužinojau per vėlai, todėl vietoj to, kad klausyčiausi Apparat ir Jon Hopkins buvau kambariokių ištempta į Piazza Verdi. Piazza Verdi yra aikštė prieš universitetą, kurioje tiek dieną, tiek naktį kas nors vyksta. Tą „kas nors“ įvardinti būtų labai sunku, nes paprastai kažkas šūkauja, ginčijasi, dalina lankstinukus, pardavinėja auskarus, loja šią aikštę labai mėgstančių benamių šunys… Kol šilta, žmonės geria alų atsisėdę ant grindinio, ten, kur mažiau šukių (buteliai tiesiog metami ant žemės).

Stovėjom prieš didžėjų, mieliau šokantį nei grojantį, retsykiais šūktelintį „Piazza Verdiiii!“ ir „mums nereikia mokėt dvidešimties eurų, kad pasilinksmintumėm!“ (aliuzija į roBOt). Ir staiga taip apsidžiaugiau, kad girdžiu ne Apparat – bus tos elektronikos ir festivalių, užtat šis didžėjus toks vienintelis! Muzika man labai patiko – ji buvo siaubinga. Didžėjus atrodė kaip vaikas, dovanų gavęs grojantį žaislą ir spaudinėjantis visus mygtukus iš eilės. Bandė dainuoti, pritrūko oro, numojo ranka ir žaidė toliau. Kai nusibosdavo aparatūra, šokdavo. Turėjo tiek daug jėgų, kad negalėjo išlaikyti jų savyje – trypė, belenkaip mosikavo rankomis, mojavo draugams. Gurkšnojau alų, kambariokėms sakydama, kad po skrydžio nepajėgiu pajudėti (šiaip tai tiesiog nemoku šokti) ir stebeilijau į tą didžėjų susižavėjusi. Nesuprantu, kaip įmanoma turėti tiek jėgų. Kaip galima taip stipriai jausti savo kūną ir norėti judėti, kad tas jėgas išlietum. Kaip galima taip džiaugtis tuo, ką darai, net jei tik žaidi mygtukais.

Grojama ir šokama, pasirodo, buvo ne šiaip sau – italai ruošėsi streikui. Studentai čia vis prieš kažką protestuoja, netgi dienai „okupuoja“ universitetą. Itališkai occupare reiškia tiesiog užimti, bet žodis ryškus kaip ir dažai, kuriais čia universiteto koridoriuje ant sienų purškiami šūkiai. Nuo tų šūkių studijų ir bendrabučio nuomos kaina greičiausiai nesumažės, bet plakatą su užrašu „Contro repressione!“ iškėlęs žmogus jaučiasi kitaip nei tas, kuris kenčia tyliai. Jei studentai „okupuotų“ kokį nors VU fakultetą, turbūt apie tai būtų rašoma kelias savaites, o čia – beveik kasdienybė.

Processed with VSCOcam with f2 preset

Piazza Verdi. Contro repressione!

Kažkodėl Lietuvoje įsivaizduojama, kad pietiečiai yra visada laimingi ekstravertai. „Užtat mes gilesni“, sako ilgaplaukis metalistas ir jo draugė „prie meno“, kurianti eilėraščius apie mirtį ir pabrėžianti dvasingumą skaromis bei ilgais sijonais. Amžinojo kankinio išraiška, kerzai, sunkesni už patį gyvenimą, ausinės („klausau tik metalo“)… Italijoje tokių amžinųjų kankinių nematau, bet tai netrukdo atsirasti stipriai šiuolaikinei literatūrai. Nes nereikia kontempliuoti savižudybės, kad suprastum Kafką ir gebėtum kurti pats.

„Bolonijoje tiek daug gyvybės, kad ir pats jautiesi gyvas, nors esi tik stebėtojas, praeivis“, sakė draugė. Galbūt todėl čia taip gera būti vienam? Eiti į universitetą keptais kaštonais ir karštu vynu kvepiančiomis gatvėmis, pasiklysti ir vietoj seminaro nueiti į tuščią šlapią parką, o paskui kavinėje skaityti Elsa Morante, geriant skaniausią pasaulyje cappuccino. McDonalde vietoj kečupo netyčia paprašyti makaronų, ilgai juoktis ir gauti padažą nemokamai. Važiuoti į „okupuotą“ gamyklą pasiklausyti Plaid, pasiklysti miesto pakraštyje, sėsti į pavežti pasiūliusio vyro mašiną ir aštuonias minutes galvoti apie mirtį, nes mašina juoda ir prabangi, o aš lakios fantazijos ir mėgstu Tarantino. Plaid koncerte būti stumdomai, laistomai alumi ir smilkomai cigarečių dūmais. Nerasti muilo ir prašyti barmeno degtinės rankoms nusiplauti. Grįžti paryčiais tuščiomis gatvėmis, nes taksi neatvažiavo. Ir prieš užmiegant pagalvoti, kad šįkart gyvenau, ne tik stebėjau.

M.