Visai nebaisus Ben Frost monstras

Baigęs dirbti prie albumo “AURORA” Ben Frost jautėsi lyg sukūręs monstrą. Jį patį nustebino muzikos agresyvumas, jos jėga. Nutarė nieko nekeisti, nors “AURORA” ir labai skiriasi nuo ankstesnių Ben Frost darbų. Kūrė visiškai vienas, turėdamas tik kompiuterį, kurio baterija dažnai būdavo beišsikraunanti, nes didžioji šio albumo muzikos dalis atsirado kelionėse, oro uostuose, laukiant lėktuvo ir ieškant elektros lizdo. Ben Frost tokį kūrybos procesą apibūdina kaip kūrimą nukirstomis rankomis. Mat ankstesnius albumus jis įrašinėdavo studijoje, dažnai bendradarbiaudavo su kitais muzikantais. Taip pat juose girdime daugiau instrumentų, kurie pačiam kompozitoriui daug artimesni, nei elektronika – jis užaugo klausydamasis Nirvanos, o ne eidamas į rave vakarėlius. “AURORA” atsirado skaitmeninėje erdvėje. Kurta nepatogiai, visiškoje vienatvėje. Ryški, įsimintina.

Ben Frost gyvena Islandijoje, nors gimė Australijoje. Išsikraustė ne dėl praktinių sumetimų, Islandija jam paprasčiausiai artimesnė. Rašo muziką filmams, prodiusuoja. Dirbo su Tim Hecker – jų muzika man visada atrodė panaši, taip pat ir kokybe, tik šiemet Ben Frost kūrybiškumo atžvilgiu šoktelėjo aukštyn. Jis taip pat bendradarbiauja su Brian Eno. Teigia, kad kompozitoriaus įtaka jo muzikoje juntama labai subtiliai, todėl būtų sunku ją konkrečiai įvardinti. Prieš “AURORA” išleido keturis albumus: Theory of Machines (2007), Steel Wound (2007), By The Throat (2009) ir Sólaris (2011) drauge su Daníel Bjarnason. Beje, jo kūrinių pavadinimai labai kūrybiški – Leo Needs a New Pair of Shoes (Twin Peaks!); Forgetting You is Like Breathing Water ; We Don’t Need Other Worlds, We Need Mirrors; You Mean More to Me Than Any Scientific Truth

Taigi, kuo “AURORA” taip skiriasi nuo ankstesnių albumų? Dauguma kritikų (taip pat ir pats Ben Frost) pabrėžia muzikos agresiją, šiurkštumą, tamsą. Rašo, jog ji bauginanti, netgi žiauri. Aš to negirdėjau, nors prieš skaitydama interviu bei straipsnius albumą buvau perklausiusi kokius tris kartus (jo trukmė tik 40 minučių). Ir dabar negirdžiu. Tai, kas apibūdinama kaip agresija, man yra jėga, dinamika. Tamsa? Esu nepatikima vertintoja, nes tamsa mane baugina retai – kad ją pajausčiau, turi būti išties labai tamsu. Užsigrūdinau, anksti pamėgusi avangardą. Albumą apibūdinčiau kaip niūrų, kiek nejaukų, tačiau melodingą ir kupiną judėjimo, kurio man trūko ankstesniuose Ben Frost darbuose. Paprastai pasakius, veža.

Ben Frost apie garsus kalba kaip apie “objektus, kurie turi tekstūrą ir formą” – vadinasi, juos galima pajausti. Manau, šį tikslą jis pasiekė. Šią savaitę buvau jo koncerte Italijoje, Bolonijoje, kur šiuo metu gyvenu. Koncerto metu daug galvojau apie muzikos pajautimą kūnu, nors tada nežinojau, kad Ben Frost apie tai mąstė įrašinėdamas šį albumą. Stebėjau žmones, kurie kabinosi už kiekvieno ritmo (tiesa, tokių buvo nedaug). Labai krito į akis tie, kurių muzikos skonis susiformavo kitokioje erdvėje, greičiausiai klausantis EDM ir šokant klubuose. Ben Frost muzikoje jie ieškojo vietos savo judesiams, bet taip ir nerado. Juos stebėdama pagalvojau, kad kūnu muzikos nejaučiu, tik mintimis. Kai muzika man patinka, aš sustoju ir klausausi. Ir išsyk supratau, jog tai netiesa – muziką kūnu jaučiu, tik taip, kad nesinori judėti. Ji nuteka stuburu, pulsuoja duobutėje tarp raktikaulių, kartais netgi suplaka krūtinėj. Tai visai kitokia patirtis, nei šokis. Neišreikšti, niekam nematomi pojūčiai.

Taip pat mąsčiau apie ribas tarp gyvo – “tikro” ir elektroninio garso. Vienu metu Ben Frost grojo kažką panašaus į šuns urzgimą, šnopavimą, kuriame palengva atsirado ritmas, pulsacija. Elektroninėje muzikoje šios ribos dažnai būna labai subtilios, pokyčiai vyksta palengva. Kada šuns urzgimas tampa muzika? Prisiminiau ir Stockhauseną, ir musique concrète – be tų žmonių, kurie keitė muzikos sampratą, įrašinėjo kasdienius triukšmus ir girdėjo juose muziką, neturėtume noise muzikos, neturėtume Ben Frost. Kiek daug taip vadinamosios akademinės muzikos yra neakademinėje ir atvirkščiai. Kaip viskas susiję.

Frost1

Peržiūrėjusi koncerto metu padarytas nuotraukas išsirinkau šią kaip mėgstamiausią. Ji labai gerai atspindi kūrėjo ir klausytojo santykį elektroninėje muzikoje. Tam tikra prasme tai yra grįžimas į praeitį, į tuos laikus, kai kompozitorius būdavo ir atlikėjas, kai Bachas grojo Bachą, tik, žinoma, visai kitokioje aplinkoje. Klausytis elektronikos nėra tas pats, kas klausytis pianisto, smuikininko ar rokerio. Pianistas groja publikai, tai visą laiką jaučiasi. Rokerio asmenybė ryški, neatsiejama nuo muzikos. O elektronikos kompozitorius lieka su savo kūriniu, kompiuteriu ir laidais, nors stovi prieš klausytojus. Ir nugarą atsuka, jeigu taip patogiau. Kartais lieka tik jo siluetas. Ir, svarbiausia – muzika.

 

M.

Advertisements