Visos neužrašytos istorijos

Čiurlionio namai

Dažnai mintyse rašau. Dienoraščius, laiškus, straipsnius, knygų recenzijas, įsivaizduojamą blog’ą. Pasakoju apie koncertus, spektaklius, keliones, knygas ir kompozitorius. Jeigu būčiau visa tai iš tiesų užrašiusi, prieš metus pirktas dienoraštis jau seniai būtų pilnas pastebėjimų. Draugai mane dažniau prisimintų gaudami ilgus laiškus ar bent jau atvirukus. Būčiau parašiusi apsakymą pavadinimu “Visos neužrašytos istorijos” – apie siužetą ir veikėjus galvojau kelis mėnesius, kol viskas palengva ištirpo, kaip ir visa, ko neužrašau. Labai, labai daug dalykų šitaip ištirpsta.

Mane stabdo nenoras pasakoti kitiems apie tai, ką suprantu ir kaip mąstau. Kalbėti yra lengviau. Ištarti žodžiai dažnai prasprūsta neišgirsti, juos galima paslėpti nusijuokus, nukreipti dėmesį pasakius ką nors ironiško. Galima pašnekovą išblaškyti, papiktinti, sutrikdyti. Rašome mažiau, nei kalbame. Rašydami užtrunkame ilgiau. Užrašytas žodis yra labiau apgalvotas, vadinasi, autoriui brangesnis, asmeniškesnis.

Bet žmonės rašo. Apie tai, kaip augo, skaitė, ėjo į kiną ar spektaklį, kaip skendo, bėgo iš namų, mokėsi groti, apie tai, kas juos įskaudino ar pradžiugino, kuria apsakymus lyg ir ne apie save, bet iš tiesų pačių išgyventus, nebijodami skaitytojo. O gal savęs? Man labai dažnai kyla klausimas, kaip jie išdrįso. Pavydžiu. Ir velniškai noriu rašyti.

Kartą viena mano draugė prisipažino, kad yra labai uždara, nes jai atrodo, jog kalbėdama išbarstys save, ir joje nieko nebeliks. Tu nežinai, kiek daug savy turi, jai atsakė.

Šis blog’as yra bandymas dalintis.

 

M.

Advertisements