Kaip mane surado pasiuntinys iš Sirijaus

doxa Šiandien startavo naujas tinklalapis doxa.lt, kuriame daug visko įdomaus!  Jame yra ir mano straipsnis apie tai, kaip susidomėjau šiuolaikine muzika:

Dabar girgždesiai, krebždesiai ir šlamesiai man tapo muzika. Daiktai turėjo ne tik spalvą ir formą – jie tiksėjo ir švelniai burzgė, jiems susilietus pasigirsdavo trijų sekundžių etiudai. Šis naujai išgirstas, ryškus pasaulis mane įtraukė ir nebepaleido.

http://doxa.lt/paskeviciute-kaip-mane-surado-pasiuntinys-is-sirijaus/

M.

Mano 2014 metų elektronikos albumų topas

(Tvarka atsitiktinė, išskyrus Aphex Twin.)

1. Aphex Twin, Syro

Aphex_twin_syro

Aphex Twin – minipops 67 [120.2]

Aphex Twin – Aisatsana

2. Plaid, Reachy Prints

Reachy_Prints_cover

Plaid – Hawkmoth

Plaid – Tether

3. Objekt, Flatland

flatlandObjekt – One Fell Swoop

Objekt – Dogma

4. Ben Frost, A U R O R A

aurora

Ben Frost – Venter

Ben Frost – Nolan

5. Fennesz, Bécs

becs

Fennesz – Static Kings

Fennesz – Paroles

6. Hauschka, Abandoned City

abandoned city

Hauschka – Elizabeth Bay

Hauschka – Agdam

7. Andy Stott, Faith In Strangers

andy stott

Andy Stott – Violence

Andy Stott – Faith In Strangers

M.

Bolonijos avangardas

Čia juk Bolonija – žodžiai, kuriais šiame mieste paaiškinami netikėčiausi dalykai. Paskaitos metu universiteto kieme kažkas rūko žolę – čia juk Bolonija. Prieš paskaitą prie dėstytojo mikrofono atsistojęs studentas ragina ateiti į streiką, kažkas su juo susiginčija ir užverda diskusija, profesoriui abejingai sklaidant užrašus – čia juk Bolonija. O kartais paskaitų apskritai nebūna, nes maištautojai nutaria nieko neįleisti į universitetą. Šitaip miesto vardas tampa keistenybių sinonimu.

cappuccino

Čia Bolonija.

Tą vakarą, kai atskridau į Italiją, vyko elektroninės muzikos festivalis roBOt. Apie tai sužinojau per vėlai, todėl vietoj to, kad klausyčiausi Apparat ir Jon Hopkins buvau kambariokių ištempta į Piazza Verdi. Piazza Verdi yra aikštė prieš universitetą, kurioje tiek dieną, tiek naktį kas nors vyksta. Tą „kas nors“ įvardinti būtų labai sunku, nes paprastai kažkas šūkauja, ginčijasi, dalina lankstinukus, pardavinėja auskarus, loja šią aikštę labai mėgstančių benamių šunys… Kol šilta, žmonės geria alų atsisėdę ant grindinio, ten, kur mažiau šukių (buteliai tiesiog metami ant žemės).

Stovėjom prieš didžėjų, mieliau šokantį nei grojantį, retsykiais šūktelintį „Piazza Verdiiii!“ ir „mums nereikia mokėt dvidešimties eurų, kad pasilinksmintumėm!“ (aliuzija į roBOt). Ir staiga taip apsidžiaugiau, kad girdžiu ne Apparat – bus tos elektronikos ir festivalių, užtat šis didžėjus toks vienintelis! Muzika man labai patiko – ji buvo siaubinga. Didžėjus atrodė kaip vaikas, dovanų gavęs grojantį žaislą ir spaudinėjantis visus mygtukus iš eilės. Bandė dainuoti, pritrūko oro, numojo ranka ir žaidė toliau. Kai nusibosdavo aparatūra, šokdavo. Turėjo tiek daug jėgų, kad negalėjo išlaikyti jų savyje – trypė, belenkaip mosikavo rankomis, mojavo draugams. Gurkšnojau alų, kambariokėms sakydama, kad po skrydžio nepajėgiu pajudėti (šiaip tai tiesiog nemoku šokti) ir stebeilijau į tą didžėjų susižavėjusi. Nesuprantu, kaip įmanoma turėti tiek jėgų. Kaip galima taip stipriai jausti savo kūną ir norėti judėti, kad tas jėgas išlietum. Kaip galima taip džiaugtis tuo, ką darai, net jei tik žaidi mygtukais.

Grojama ir šokama, pasirodo, buvo ne šiaip sau – italai ruošėsi streikui. Studentai čia vis prieš kažką protestuoja, netgi dienai „okupuoja“ universitetą. Itališkai occupare reiškia tiesiog užimti, bet žodis ryškus kaip ir dažai, kuriais čia universiteto koridoriuje ant sienų purškiami šūkiai. Nuo tų šūkių studijų ir bendrabučio nuomos kaina greičiausiai nesumažės, bet plakatą su užrašu „Contro repressione!“ iškėlęs žmogus jaučiasi kitaip nei tas, kuris kenčia tyliai. Jei studentai „okupuotų“ kokį nors VU fakultetą, turbūt apie tai būtų rašoma kelias savaites, o čia – beveik kasdienybė.

Processed with VSCOcam with f2 preset

Piazza Verdi. Contro repressione!

Kažkodėl Lietuvoje įsivaizduojama, kad pietiečiai yra visada laimingi ekstravertai. „Užtat mes gilesni“, sako ilgaplaukis metalistas ir jo draugė „prie meno“, kurianti eilėraščius apie mirtį ir pabrėžianti dvasingumą skaromis bei ilgais sijonais. Amžinojo kankinio išraiška, kerzai, sunkesni už patį gyvenimą, ausinės („klausau tik metalo“)… Italijoje tokių amžinųjų kankinių nematau, bet tai netrukdo atsirasti stipriai šiuolaikinei literatūrai. Nes nereikia kontempliuoti savižudybės, kad suprastum Kafką ir gebėtum kurti pats.

„Bolonijoje tiek daug gyvybės, kad ir pats jautiesi gyvas, nors esi tik stebėtojas, praeivis“, sakė draugė. Galbūt todėl čia taip gera būti vienam? Eiti į universitetą keptais kaštonais ir karštu vynu kvepiančiomis gatvėmis, pasiklysti ir vietoj seminaro nueiti į tuščią šlapią parką, o paskui kavinėje skaityti Elsa Morante, geriant skaniausią pasaulyje cappuccino. McDonalde vietoj kečupo netyčia paprašyti makaronų, ilgai juoktis ir gauti padažą nemokamai. Važiuoti į „okupuotą“ gamyklą pasiklausyti Plaid, pasiklysti miesto pakraštyje, sėsti į pavežti pasiūliusio vyro mašiną ir aštuonias minutes galvoti apie mirtį, nes mašina juoda ir prabangi, o aš lakios fantazijos ir mėgstu Tarantino. Plaid koncerte būti stumdomai, laistomai alumi ir smilkomai cigarečių dūmais. Nerasti muilo ir prašyti barmeno degtinės rankoms nusiplauti. Grįžti paryčiais tuščiomis gatvėmis, nes taksi neatvažiavo. Ir prieš užmiegant pagalvoti, kad šįkart gyvenau, ne tik stebėjau.

M.

Visai nebaisus Ben Frost monstras

Baigęs dirbti prie albumo “AURORA” Ben Frost jautėsi lyg sukūręs monstrą. Jį patį nustebino muzikos agresyvumas, jos jėga. Nutarė nieko nekeisti, nors “AURORA” ir labai skiriasi nuo ankstesnių Ben Frost darbų. Kūrė visiškai vienas, turėdamas tik kompiuterį, kurio baterija dažnai būdavo beišsikraunanti, nes didžioji šio albumo muzikos dalis atsirado kelionėse, oro uostuose, laukiant lėktuvo ir ieškant elektros lizdo. Ben Frost tokį kūrybos procesą apibūdina kaip kūrimą nukirstomis rankomis. Mat ankstesnius albumus jis įrašinėdavo studijoje, dažnai bendradarbiaudavo su kitais muzikantais. Taip pat juose girdime daugiau instrumentų, kurie pačiam kompozitoriui daug artimesni, nei elektronika – jis užaugo klausydamasis Nirvanos, o ne eidamas į rave vakarėlius. “AURORA” atsirado skaitmeninėje erdvėje. Kurta nepatogiai, visiškoje vienatvėje. Ryški, įsimintina.

Ben Frost gyvena Islandijoje, nors gimė Australijoje. Išsikraustė ne dėl praktinių sumetimų, Islandija jam paprasčiausiai artimesnė. Rašo muziką filmams, prodiusuoja. Dirbo su Tim Hecker – jų muzika man visada atrodė panaši, taip pat ir kokybe, tik šiemet Ben Frost kūrybiškumo atžvilgiu šoktelėjo aukštyn. Jis taip pat bendradarbiauja su Brian Eno. Teigia, kad kompozitoriaus įtaka jo muzikoje juntama labai subtiliai, todėl būtų sunku ją konkrečiai įvardinti. Prieš “AURORA” išleido keturis albumus: Theory of Machines (2007), Steel Wound (2007), By The Throat (2009) ir Sólaris (2011) drauge su Daníel Bjarnason. Beje, jo kūrinių pavadinimai labai kūrybiški – Leo Needs a New Pair of Shoes (Twin Peaks!); Forgetting You is Like Breathing Water ; We Don’t Need Other Worlds, We Need Mirrors; You Mean More to Me Than Any Scientific Truth

Taigi, kuo “AURORA” taip skiriasi nuo ankstesnių albumų? Dauguma kritikų (taip pat ir pats Ben Frost) pabrėžia muzikos agresiją, šiurkštumą, tamsą. Rašo, jog ji bauginanti, netgi žiauri. Aš to negirdėjau, nors prieš skaitydama interviu bei straipsnius albumą buvau perklausiusi kokius tris kartus (jo trukmė tik 40 minučių). Ir dabar negirdžiu. Tai, kas apibūdinama kaip agresija, man yra jėga, dinamika. Tamsa? Esu nepatikima vertintoja, nes tamsa mane baugina retai – kad ją pajausčiau, turi būti išties labai tamsu. Užsigrūdinau, anksti pamėgusi avangardą. Albumą apibūdinčiau kaip niūrų, kiek nejaukų, tačiau melodingą ir kupiną judėjimo, kurio man trūko ankstesniuose Ben Frost darbuose. Paprastai pasakius, veža.

Ben Frost apie garsus kalba kaip apie “objektus, kurie turi tekstūrą ir formą” – vadinasi, juos galima pajausti. Manau, šį tikslą jis pasiekė. Šią savaitę buvau jo koncerte Italijoje, Bolonijoje, kur šiuo metu gyvenu. Koncerto metu daug galvojau apie muzikos pajautimą kūnu, nors tada nežinojau, kad Ben Frost apie tai mąstė įrašinėdamas šį albumą. Stebėjau žmones, kurie kabinosi už kiekvieno ritmo (tiesa, tokių buvo nedaug). Labai krito į akis tie, kurių muzikos skonis susiformavo kitokioje erdvėje, greičiausiai klausantis EDM ir šokant klubuose. Ben Frost muzikoje jie ieškojo vietos savo judesiams, bet taip ir nerado. Juos stebėdama pagalvojau, kad kūnu muzikos nejaučiu, tik mintimis. Kai muzika man patinka, aš sustoju ir klausausi. Ir išsyk supratau, jog tai netiesa – muziką kūnu jaučiu, tik taip, kad nesinori judėti. Ji nuteka stuburu, pulsuoja duobutėje tarp raktikaulių, kartais netgi suplaka krūtinėj. Tai visai kitokia patirtis, nei šokis. Neišreikšti, niekam nematomi pojūčiai.

Taip pat mąsčiau apie ribas tarp gyvo – “tikro” ir elektroninio garso. Vienu metu Ben Frost grojo kažką panašaus į šuns urzgimą, šnopavimą, kuriame palengva atsirado ritmas, pulsacija. Elektroninėje muzikoje šios ribos dažnai būna labai subtilios, pokyčiai vyksta palengva. Kada šuns urzgimas tampa muzika? Prisiminiau ir Stockhauseną, ir musique concrète – be tų žmonių, kurie keitė muzikos sampratą, įrašinėjo kasdienius triukšmus ir girdėjo juose muziką, neturėtume noise muzikos, neturėtume Ben Frost. Kiek daug taip vadinamosios akademinės muzikos yra neakademinėje ir atvirkščiai. Kaip viskas susiję.

Frost1

Peržiūrėjusi koncerto metu padarytas nuotraukas išsirinkau šią kaip mėgstamiausią. Ji labai gerai atspindi kūrėjo ir klausytojo santykį elektroninėje muzikoje. Tam tikra prasme tai yra grįžimas į praeitį, į tuos laikus, kai kompozitorius būdavo ir atlikėjas, kai Bachas grojo Bachą, tik, žinoma, visai kitokioje aplinkoje. Klausytis elektronikos nėra tas pats, kas klausytis pianisto, smuikininko ar rokerio. Pianistas groja publikai, tai visą laiką jaučiasi. Rokerio asmenybė ryški, neatsiejama nuo muzikos. O elektronikos kompozitorius lieka su savo kūriniu, kompiuteriu ir laidais, nors stovi prieš klausytojus. Ir nugarą atsuka, jeigu taip patogiau. Kartais lieka tik jo siluetas. Ir, svarbiausia – muzika.

 

M.

Bernhard, Horowitz

T.Bernhardo “Der Untergeher” (1983) (liet. “Grimzdėjas”) skaityti nelengva, nors puslapių visai nedaug, o žodynas pakankamai nesudėtingas. Skaitydama, pavyzdžiui, Kafką nuolatos šalia turiu žodyną ir dažnai juo naudojuosi, tačiau skaityti “Procesą” originalo kalba buvo paprasčiau, nei “Grimzdėją”. Čia nėra pastraipų, nėra dialogų. Pasakotojas kalba apie praeitį, dažną sakinį užbaigdamas sagte er, dachte ich (“jis sakė, pagalvojau”). Įvykiai atkuriami pasakotojo mintyse, o mintys retai būna skaidrios, nuoseklios ir logiškos. Kartais po truputį besikeisdamos jos kartojasi tik tam, kad būtų sugrįžta į pradinį tašką. Tai mintys žmogaus, kuris bando suprasti, kas nutiko, kurio prisiminimai kinta drauge su besikeičiančiu požiūriu į praeitį ir atvirkščiai.

untergeher

Trys pagrindiniai veikėjai yra pianistai – pasakotojas, genijus virtuozas Glenn Gould ir Wertheimer. Jie susipažįsta Austrijoje mokydamiesi pas Horowitzą, kur Glenn Gould netrukus pranoksta patį dėstytoją, o pasakotojas bei Wertheimer supranta, kad genijaus akivaizdoje toliau groti ir būti tik vieniems geriausių pianistų pasaulyje yra bergždžia. Pasakotojas atiduoda savo Steinway fortepijoną negabiam provincijos mokytojo vaikui ir pradeda gilintis į filosofiją. Wertheimer po Glenn Gould mirties nusižudo. Ir ne bet kaip – prie pat savo sesers namų. Tai papasakojusi ir išdavusi negausius siužeto vingius skaitymo malonumo tikrai nesugadinsiu, nes skaitytojas tai sužino perskaitęs kelis pirmus puslapius. Visa kita yra samprotavimai apie santykius tarp šių trijų veikėjų, apie Glenn Gould genialumą, apie pasakotojo mėginimą parašyti apie jį knygą… daug ten visko yra. Ir, žinoma, apie savižudybę, savižudybę, savižudybę.

Svarbu paminėti tai, kad Glenn Gould realybėje pas Horowitzą nesimokė (Horowitzas apskritai dėstė labai mažai ir, panašu, savo malonumui). Glenn Gould pranašumas prieš Horowitzą taip pat abejotinas, nors čia, aišku, būtų galima ginčytis ir galiausiai nieko neįrodyti. Bernhardo pianistas ir realusis Glenn Gould yra skirtingi asmenys, nors abu Goldbergo variacijas groja iš tikrųjų genialiai. Na, o jokio Wertheimerio apskritai nebuvo.

Der Untergeher yra Wertheimer, taip jį pavadino pats Glenn Gould. Tarp kitko, lietuviškas vertimas Grimzdėjas čia labai tinka, tuo tarpu angliškas The Loser – itin nevykęs, nors į anglų kalbą kitaip nelabai ir išversi. Pamačius tokį pavadinimą pirmiausia kyla mintis, kad Wertheimer yra paprasčiausias feileris, nors palengva grimzti yra ne tas pats, kas susimauti. Wertheimeris niekur nesusimauna. Susitikimas su genijumi paneigia jo būtį.

Bernhardas Austrijoje nemėgstamas. Tai nei kiek nestebina. Šioje knygoje Austrija – šlykščiausia vieta pasaulyje. Oras toks bjaurus, kad čia gyvendamas tiesiog negali nenusižudyti. Salzburgas yra miestas, kuriame pagyvenęs savaitę netenki kūrybiškumo ir gyvybinių jėgų. Netgi viešbučiai Austrijoje drėgni, nevėdinami ir purvini. Nors, manyčiau, Austrijos aprašymai daugiau pasako apie pasakotojo vidų nei apie šalį.

Tai nėra knyga, kurią perskaitysite greitai. Taip pat ir ne ta, kurią būtų lengva užmiršti. Pasakotojo mintys taip ir lieka susivijusios, įvykiai taip ir nenuskaidrėja, schrieb sie, dachte ich.

atsisiųsti

D. Dubal “Evenings With Horowitz” (1994) (“Vakarai su Horowitzu”) – visai kitokio pobūdžio knyga. Čia genijus irgi prisimenamas, tačiau prisiminimai yra tikslūs, aiškūs – kiek jie apskritai gali tokie būti.

D. Dubal yra amerikietis pianistas, išleidęs nemažai knygų. Jis dėsto garsiojoje The Juilliard School New York’e. “Evenings With Horowitz” nėra interviu knyga. D. Dubal tapo Horowitzo draugu, dažnai lankydavosi jo namuose, kartu eidavo pietauti ir t.t. ir apie tai papasakojo. Horowitzas į savo gyvenimą įsileisdavo nedaug žmonių, tad D.Dubal labai pasisekė.

Vienas didžiausių šios knygos privalumų yra tas, kad D.Dubal Horowitzo neidealizuoja (vėlgi – kiek tai įmanoma), nevengia kalbėti ir apie pianisto silpnybes, išsišokimus, baimes, abejones. Tai knyga apie žmogų, o ne Kunstmaschine. Horowitzo biografijai skiriama nedaug puslapių, stilius glaustas, nors pakankamai vaizdingas. Čia nebus jokių beržų, nostalgiškai mojuojančių iš Rusijos išvykstančiam Horowitzui (kažkokio ruso parašytoje Čaikovskio biografijoje, pamenu, mojavo). Pianistai kalbasi apie Horowitzo pomėgį improvizuoti (anot liudininkų, čia iki genijaus jam buvo labai toli), apie roko muziką (kurią – lengva numatyti – Horowitzas niekino), netgi apie antidepresantus, kuriuos gerdamas jis ėmė groti daug prasčiau, apie senatvę, baimes, daug baimių. Pašnekesiai apie muziką yra gyvi, suprantami ir nedaug žinių turinčiam žmogui. Apskritai muzikos čia galėtų būti daugiau – man įdomiausi buvo skaityti Horowitzo nuomonę apie kompozitorius, kūrinių atlikimą ir pan. Pavyzdžiui:

The artist must be convinced that his choices are the best, the only way. But down deep, he must also be aware that interpretation is a matter of choice that sacrifices other ways.

Arba:

I tell them that Chopin must not be played like a weakling. He may have been ninety pounds because of the TB, but in the music, he could be a lion. Chopin’s music is virile, not sweet and sickly. He was not a sissy.

Antra vertus, Horowitzo įrašai apie tai pasako daug daugiau, nei jis pats galėtų išreikšti žodžiais.

Pasakojama ir apie juokingus nutikimus. Pavyzdžiui, koncertuodamas provincijoje Horowitzas nutarė pakeisti programą – vietoj Prokofjevo sonatos pagroti Bethoveno Waldstein sonatą. Liepė vadybininkui tai pranešti. O vadybininkas ir sako: šįvakar skambės Sonata in Waltz Time.

Horowitzas buvo the last romantic ne tik kaip atlikėjas, bet ir kaip asmenybė. Norėdavo, kad jo svečiai visuomet ryšėtų kaklaraiščius (Dubal, negalintis pakęsti kaklaraiščių, surizikavo). Pietų metu skambindavo tarnaitei sidabriniu varpeliu. Jam nepatikdavo žmonės, kurie neatrodydavo normalūs – kad ir ką tai reikštų. Buvo neįtikėtinai jautrus, labai jaudindavosi prieš išeidamas į sceną, ilgai svarstydavo, ar apskritai verta koncertuoti. Dvejodavo, ar vis dar yra geras pianistas, ar jauni pianistai jį tebevertina.

Genialių žmonių dvejonės ramina. Gal ir aš, savimi nepasitikintis, turiu gebėjimų, galvoji. Deja, tai, kad genijus kartais savimi abejodavo, nereiškia, jog kiekvienas savimi abejojantis turi talentą.

M.

Visos neužrašytos istorijos

Čiurlionio namai

Dažnai mintyse rašau. Dienoraščius, laiškus, straipsnius, knygų recenzijas, įsivaizduojamą blog’ą. Pasakoju apie koncertus, spektaklius, keliones, knygas ir kompozitorius. Jeigu būčiau visa tai iš tiesų užrašiusi, prieš metus pirktas dienoraštis jau seniai būtų pilnas pastebėjimų. Draugai mane dažniau prisimintų gaudami ilgus laiškus ar bent jau atvirukus. Būčiau parašiusi apsakymą pavadinimu “Visos neužrašytos istorijos” – apie siužetą ir veikėjus galvojau kelis mėnesius, kol viskas palengva ištirpo, kaip ir visa, ko neužrašau. Labai, labai daug dalykų šitaip ištirpsta.

Mane stabdo nenoras pasakoti kitiems apie tai, ką suprantu ir kaip mąstau. Kalbėti yra lengviau. Ištarti žodžiai dažnai prasprūsta neišgirsti, juos galima paslėpti nusijuokus, nukreipti dėmesį pasakius ką nors ironiško. Galima pašnekovą išblaškyti, papiktinti, sutrikdyti. Rašome mažiau, nei kalbame. Rašydami užtrunkame ilgiau. Užrašytas žodis yra labiau apgalvotas, vadinasi, autoriui brangesnis, asmeniškesnis.

Bet žmonės rašo. Apie tai, kaip augo, skaitė, ėjo į kiną ar spektaklį, kaip skendo, bėgo iš namų, mokėsi groti, apie tai, kas juos įskaudino ar pradžiugino, kuria apsakymus lyg ir ne apie save, bet iš tiesų pačių išgyventus, nebijodami skaitytojo. O gal savęs? Man labai dažnai kyla klausimas, kaip jie išdrįso. Pavydžiu. Ir velniškai noriu rašyti.

Kartą viena mano draugė prisipažino, kad yra labai uždara, nes jai atrodo, jog kalbėdama išbarstys save, ir joje nieko nebeliks. Tu nežinai, kiek daug savy turi, jai atsakė.

Šis blog’as yra bandymas dalintis.

 

M.